Kristus mums gimė: ateikite jo pagarbinti!
Biblija per vienerius metus
Artėja metų pabaiga, todėl visiems turiu pasiūlymą naujiesiems metams: "Biblija per vienerius metus". Naudodamiesi šiuo kursu perskaitysite visą Bibliją chronologine tvarka per vienus metus. Pamėginkite, tikrai verta!
| chronologiquement.pdf |
Viduramžiai. Grigališkasis giedojimas (I dalis)
Nuo IV a. Vakarų bažnytinę muziką galime laikyti savarankiška krikščioniškosios muzikos atšaka. Po imperijos žlugimo Rytų Romos valstybė, virtusi Bizantijos imperija, gyvavo dar apie tūkstantį metų, kol ją 1453 m. Galutinai sutriuškino turkai. Valstybės remiama bažnytinė tradicija Rytuose išliko labai vientisa. Vakarų Europa atrodė kur kas margesnė ir formaliai vieningos bažnyčios liturgija kaip kuriose srityse smarkiai skyrėsi. Kelis šimtmečius Vakaruose buvo naudojama daugybė skirtingų liturgijos tipų su skirtingais tekstais ir giesmėmis. Netrūko jų net Italijoje – ten daugelis didesnių miestų turėjo savo liturgiją, taigi nesunku įsivaizduoti, kiek jų buvo visoje Vakarų Europoje.
Vakarų bažnytinės muzikos atsiradimas simboliškai siejamas su šventuoju Ambraziejumi (apie 340-397). Jo beribį autoritetą rodo jau tai, kad 374 m. buvo išrinktas svarbiausio Vakarų Romos valstybės miesto – Milano vyskupu, pats dar nebūdamas pakrikštytas. Milane išliko tikriausiai seniausias Vakarų bažnytinio giedojimo dialektas, vadinamas ambraziejiškuoju giedojimu, nors tiksliai nežinoma, kiek su tuo tiesiogiai susijęs pats Ambraziejus. Jis tikrai yra sukūręs nemažai himnų tekstų, giedamų iki šių
laikų. Ambraziejiškasis choralas - tai vienbalsio lot. liturginio giedojimo rūšis. Šv. Ambraziejus laikytas daugelio himnų autoriumi, dabar jam priskiriama tik šeši himnai. Vėlyvaisiais viduramžiais ambraziejiškam choralui įtakos turėjo ir grigališkasis choralas. Pagal savo stilistiką atskiros giesmių kategorijos nėra taip griežtai apibrėžtos kaip grigališkojo choralo, tačiau skirtingų giesmių stilistikos ypatumai ryškesni negu pastarojo. Liturginių valandų paprastosios antifonos yra griežtai silabinės (arba skiemeninis – kai giedant vienam žodžio skiemeniui tekdavo vienas muzikinis garsas), artimos psalmodijai. Kai kurios giesmės sakinio ar frazės pabaigos praturtintos pavienėmis
melizmomis. Melizminio tipo giesmės yra daug ilgesnės ir puošnesnės nei grigališkojo choralo, jų derminė sandara mažiau išplėtota, melodijose dažniau pasitaiko kvartos šuoliai, kadencijų formulės vienodos. Liturginės giesmės turi savitus pavadinimus, dažnai besiskiriančius nuo grigališkojo choralo giesmių. Šis repertuaras laikomas vienu seniausių Vakarų Bažnyčioje. Išliko nemažai ir rytietiškos kilmės giesmių, kai kurios, kaip manoma, pasiskolintos iš gališkojo ar mosarabiškojo giedojimo.
Šv. Ambraziejus
(340-397)
Ambraziejus gimė Trevese. Jo tėvas buvo romėnų prefektas Galijoje. Mirus tėvui, motina su vaikais persikėlė gyventi į Romą, kur Ambraziejus studijavo teisę. 370 m. Ambraziejus imperatoriaus Valentinijono buvo paskirtas Ligurijos ir Emilijos gubernatoriumi. Savo sritims vadovavo gyvendamas Milane. Nepaisant Ambraziejaus religinio išsilavinimo stokos ir energingo pasipriešinimo (jis iki tol net nebuvo pakrikštytas), Milano gyventojų pageidavimu buvo išrinktas šio miesto vyskupu. Nors jis stengėsi vyskupystės išvengti, tai atrodė kaip Dievo valia. Jis išdalijo savo turtus, atsidėjo mokslams ir netrukus tapo žymiausiu savo meto pamokslininku.
Ambraziejus išgyvendino iš savo vyskupijos arijonus ir sėkmingai kovojo su imperijos pareigūnų ketinimais užgrobti Bažnyčiai priklausančias žemes. 379 m. jis prašė imperatorių Gracijoną išleisti dekretą, draudžiantį Vakarų imperijoje ereziją. 385 m. pasikeitus valdovams, imperatoriaus Valentinijono motina arijonė Justina įtikino savo sūnų, kad šis paskirtų eretikams keletą bazilikų. Ambraziejui atsisakius jas užleisti, tarp Rytų ir Vakarų imperatorių kilo karas.
Jis kovojo su blogiu nuostabiai drąsiai. Vykstant karui, jis sutiko priešų armiją ir įtikino jos vadą grįžti atgal. Kitą kartą jis nedvejodamas paprieštaravo imperatoriui ir paskatino jį atlikti viešą atgailą. Imperatorius neužsirūstino, nes suprato, kad Ambraziejus teisus ir viešai pripažino savo nuodėmes. Ambraziejus tarsi parodė, kad jok žmogus, nors ir būdamas valdžioje, nėra aukštesnis už Bažnyčią. 387 m. Ambraziejus pakrikštijo šv. Augustiną.
Žmonės baiminosi, kas laukia Italijos, kai mirs Ambraziejus. Kai jis susirgo, jie prašė jo melstis, kad jis ilgai gyventų. Jis atsakė: „Aš nesielgiau tarp jūsų taip, kad man būtų gėda gyventi ilgiau, tačiau aš nebijau mirti, nes mes turime gerą Šeimininką“. Ambraziejus mirė 397 m. Jo relikvijos buvo perkeltos į Milano katedrą po didžiuoju altoriumi.
Ambraziejaus rašytinis palikimas didelis. Tai veikalai iš Bažnyčios istorijos, filosofijos, liturgijos sričių. Jis taip pat parašė Evangelijos pagal Luką dvasinį komentarą, daugybę pamokslų, laiškų, keletą himnų. Ambraziejus laikomas vienu iš 4 lotynų Bažnyčios daktarų (kartu su šv. Augustinu, Jeronimu ir Grigaliumi).
Vakarų bažnytinės muzikos atsiradimas simboliškai siejamas su šventuoju Ambraziejumi (apie 340-397). Jo beribį autoritetą rodo jau tai, kad 374 m. buvo išrinktas svarbiausio Vakarų Romos valstybės miesto – Milano vyskupu, pats dar nebūdamas pakrikštytas. Milane išliko tikriausiai seniausias Vakarų bažnytinio giedojimo dialektas, vadinamas ambraziejiškuoju giedojimu, nors tiksliai nežinoma, kiek su tuo tiesiogiai susijęs pats Ambraziejus. Jis tikrai yra sukūręs nemažai himnų tekstų, giedamų iki šių
laikų. Ambraziejiškasis choralas - tai vienbalsio lot. liturginio giedojimo rūšis. Šv. Ambraziejus laikytas daugelio himnų autoriumi, dabar jam priskiriama tik šeši himnai. Vėlyvaisiais viduramžiais ambraziejiškam choralui įtakos turėjo ir grigališkasis choralas. Pagal savo stilistiką atskiros giesmių kategorijos nėra taip griežtai apibrėžtos kaip grigališkojo choralo, tačiau skirtingų giesmių stilistikos ypatumai ryškesni negu pastarojo. Liturginių valandų paprastosios antifonos yra griežtai silabinės (arba skiemeninis – kai giedant vienam žodžio skiemeniui tekdavo vienas muzikinis garsas), artimos psalmodijai. Kai kurios giesmės sakinio ar frazės pabaigos praturtintos pavienėmis
melizmomis. Melizminio tipo giesmės yra daug ilgesnės ir puošnesnės nei grigališkojo choralo, jų derminė sandara mažiau išplėtota, melodijose dažniau pasitaiko kvartos šuoliai, kadencijų formulės vienodos. Liturginės giesmės turi savitus pavadinimus, dažnai besiskiriančius nuo grigališkojo choralo giesmių. Šis repertuaras laikomas vienu seniausių Vakarų Bažnyčioje. Išliko nemažai ir rytietiškos kilmės giesmių, kai kurios, kaip manoma, pasiskolintos iš gališkojo ar mosarabiškojo giedojimo.
Šv. Ambraziejus
(340-397)
Ambraziejus gimė Trevese. Jo tėvas buvo romėnų prefektas Galijoje. Mirus tėvui, motina su vaikais persikėlė gyventi į Romą, kur Ambraziejus studijavo teisę. 370 m. Ambraziejus imperatoriaus Valentinijono buvo paskirtas Ligurijos ir Emilijos gubernatoriumi. Savo sritims vadovavo gyvendamas Milane. Nepaisant Ambraziejaus religinio išsilavinimo stokos ir energingo pasipriešinimo (jis iki tol net nebuvo pakrikštytas), Milano gyventojų pageidavimu buvo išrinktas šio miesto vyskupu. Nors jis stengėsi vyskupystės išvengti, tai atrodė kaip Dievo valia. Jis išdalijo savo turtus, atsidėjo mokslams ir netrukus tapo žymiausiu savo meto pamokslininku.
Ambraziejus išgyvendino iš savo vyskupijos arijonus ir sėkmingai kovojo su imperijos pareigūnų ketinimais užgrobti Bažnyčiai priklausančias žemes. 379 m. jis prašė imperatorių Gracijoną išleisti dekretą, draudžiantį Vakarų imperijoje ereziją. 385 m. pasikeitus valdovams, imperatoriaus Valentinijono motina arijonė Justina įtikino savo sūnų, kad šis paskirtų eretikams keletą bazilikų. Ambraziejui atsisakius jas užleisti, tarp Rytų ir Vakarų imperatorių kilo karas.
Jis kovojo su blogiu nuostabiai drąsiai. Vykstant karui, jis sutiko priešų armiją ir įtikino jos vadą grįžti atgal. Kitą kartą jis nedvejodamas paprieštaravo imperatoriui ir paskatino jį atlikti viešą atgailą. Imperatorius neužsirūstino, nes suprato, kad Ambraziejus teisus ir viešai pripažino savo nuodėmes. Ambraziejus tarsi parodė, kad jok žmogus, nors ir būdamas valdžioje, nėra aukštesnis už Bažnyčią. 387 m. Ambraziejus pakrikštijo šv. Augustiną.
Žmonės baiminosi, kas laukia Italijos, kai mirs Ambraziejus. Kai jis susirgo, jie prašė jo melstis, kad jis ilgai gyventų. Jis atsakė: „Aš nesielgiau tarp jūsų taip, kad man būtų gėda gyventi ilgiau, tačiau aš nebijau mirti, nes mes turime gerą Šeimininką“. Ambraziejus mirė 397 m. Jo relikvijos buvo perkeltos į Milano katedrą po didžiuoju altoriumi.
Ambraziejaus rašytinis palikimas didelis. Tai veikalai iš Bažnyčios istorijos, filosofijos, liturgijos sričių. Jis taip pat parašė Evangelijos pagal Luką dvasinį komentarą, daugybę pamokslų, laiškų, keletą himnų. Ambraziejus laikomas vienu iš 4 lotynų Bažnyčios daktarų (kartu su šv. Augustinu, Jeronimu ir Grigaliumi).
Pirmųjų krikščionių muzika
Krikščionių liturginės muzikos ištakos susijusios su judėjų liturgija. Būtų galima teigti, kad pirmieji krikščionys mėgdžiojo žydus. Tai galėtume argumentuoti Apaštalų darbais: „Pasiimk juos, atlik apsivalymą kartu su jais ir prisiimk išlaidas, kad jie galėtų nusikirpti plaukus. Tuomet visi pamatys, jog gandai apie tave (Petrą) nieko neverti ir tu nenukrypdamas laikaisi Įstatymo“. Iš šių eilučių ir dar kitų galime pastebėti, kad apaštalai laikėsi visų Įstatymo nurodymų ir, kad judėjų liturgijos praktikavimas buvo pilnutinai atliekamas jų bendruomenėse. Truputėlį toliau galime aptikti, kad Lukas rašo taip pat apie naujai besikuriančią ir asimiliuojančią krikščionių žydų bendruomene su nauja krikščionių iš pagonijos bendruomene: „O dėl tikinčiųjų pagonių, tai mes esame išsiuntę nurodymus, kad jie saugotųsi stabams paaukotos mėsos, kraujo, pasmaugtų gyvulių mėsos ir ištvirkavimo“. Kaip matome, keičiasi ir situacija su naujais bendruomenės nariais; tik vėliau Paulius šį vyksmą plačiau paaiškins savo laiškuose ir nušvies naujoje šviesoje. Taigi, susidaro dvi pusės: pirmoji – įtikėję žydai su savo įstatymu, apeigomis ir antroji – pagonys - neapipjaustytieji, turintys savo kultūrą ir apeigas. Tad galime teigti, kad ankstyvųjų krikščionių ir žydų to laikmečio giesmės buvo labai panašios. Negalima nuneigti ir to, kad vėliau besiplečianti bendruomenė daug ką pasisavino ir iš helenistinės kultūros bei Viduržemio pajūrio šalių tautų muzikinių tradicijų. Aišku, ne viską jie ir įsisavino, nes daug kas buvo susiję su pagoniškomis apeigomis, kaip instrumentų naudojimas. Jis buvo uždraustas. Galėtume atkreipti dėmesį, kad net šiandien yra išlikęs šis draudimas Rytų krikščionybėje. Pasak apaštalo Pauliaus, krikščionių giesmės yra psalmės, himnai ir dvasinės giesmės, beje, giedamos ne tiek per pamaldas, kiek namie. Psalmių giedojimas, buvęs svarbiausias ir žydų religinėje muzikoje, matyti buvo senųjų tradicijų tąsa. Himnų giedojimas (himnodija) pirma kartą minimas Mato (Mt 26, 30) ir Morkaus (Mk 14,26) evangelijose – tikriausiai
turimas omenyje naujų tekstų giedojimas. Taigi šie giedojimo tipai išlieka ir toliau svarbiausiais krikščionių bendruomenėje. Juos matyt, papildė laisvos liaudiškos manieros bažnytinė giesmė: ankstyvosios krikščionybės parapijose giedojimas buvo visuotinis, tik IV a. imta teikti pirmenybę mokytiems chorams.
Krikščioniškoji liturgija (bažnytinės apeigos) kartu su savo pagrindiniais tekstais ir vienuolynų tradicija formavosi Sirijos srityse. Labai ilga laiką bendroji krikščionių kalba buvo laikoma graikų, bet taip pat buvo giedama ir vietos tradicine kalba. 313 m. Romos imperijoje krikščionių padėtis pasikeičia – priimamas Milano ediktas. IV a. pabaigoje ši religija tapo oficialiu žlungančios Romos imperijos tikėjimu. Bendruomenė vis stiprėjo, kivirčuose dėl tikėjimo stengėsi įtvirtinti vieningą mokymą. 395 m. Skyla Imperija, tuo pat metu tai reiškė ir bažnyčios skilimą. Todėl nuo šios akimirkos kalbėsime apie atskiras Rytų ir Vakarų krikščionių bendruomenes. Pirmoji stipriai susijusi su Bizantijos valstybe, kurios imperatorius tapo ir bažnyčios galva. Antroji – Vakarų krikščionybė, pradėjusi vartoti bendrą lotynų kalbą, formavosi sparčiai yrančios Vakarų Romos valstybės teritorijoje. Todėl lotynų kalba tapo oficialioji bažnyčios ir jos liturgijos kalba. Rytų bažnyčia, būdama palyginti konservatyvi, savo liturgijoje ir muzikoje iki šių
laikų išlaikė daug daugiau pradinės krikščioniškosios tradicijos bruožų negu ilgą laiką dinamiškiau keitusis Vakarų bažnyčia. Tų dviejų skirčių kultūra nuo V a. rutuliojosi palyginti izoliuotai ir jų muzikinės tradicijos, nors ir siejamos bendro pagrindo, turėjo nedaug sąlyčio taškų.
Muzikos klausymas:
Mūsų broliai graikai
Mūsų broliai koptai
Mūsų broliai melkitai (http://www.youtube.com/watch?v=_TEXYshbYp8)
Mūsų broliai žydai (http://www.youtube.com/watch?v=sfF6-TkAnBM)
Mūsų broliai siriiečiai (aramėjai)
Malonaus klausymo. Sekanti tema: "Viduramžiai. Grigališkasis giedojimas (I dalis)"
***
Liturgija
Liturgija (gr. λειτουργια (leitourgia)-visuomeninis darbas), krikščionių apeigų, maldų ir giesmių, atliekamų bažnyčioje, visuma. Viešas per amžius susiklostęs ir oficialiai įtvirtintas krikščionių Dievo garbinimas, atliekamas tam skirtose vietose ir apimantis bendruomenines pamaldas, apeigas, skaitinius, maldų formules ir giesmes.
Krikščionių liturgija skirstoma į kelias grupes geografiniu ir konfesiniu pagrindu. Pvz., katalikų, ortodoksų, liuteronų, anglikonų, koptų, sirų, armėnų. Įvairųs krikščioniški ritai skirstomi ir istoriniu chronologiniu pagrindu (ne vienas jų patyrė ilgą istorinė evoliuciją), tačiau beveik visų konfesijų išlaikė pačius esminius elementus - Eucharistijos šventimą ir oficijų, arba Liturgines valandas. Pagrindiniai yra lotyniškasis (katalikų), bizantiškasis ir protestantų ritai.
Lotyniškasis (katalikiškasis) ritas. Svarbiausios formos - Eucharistija ir Liturginės valandos - susiklostė vid. amžiais. Ankstyvaisiais vid. amžiais buvusioje V. Romos imperijos teritorijoje atsirado kelios šeimos. Svarbiausios buvo gališkųjų liturginių ritų ir Romos - Š. Afrikos ritų šeimos. Gališkųjų liturg. ritų šeimai priskirtinos Š. Italijoje, dabartinės Prancūzijos ir Ispanijos teritorijose susiklosčiusios liturginės tradicijos. Romos - Š. Afrikos ritų šeimai priklausė Romos miesto, P. Italijos ir šv. Augustino laikų Š. Afrikos Bažnyčių ritai. Ankstyvaisiais vid. amžiais, Vakaruose be Romos rito, dar gyvavo gališkasis, ispaniškasis (mosarabiškasis), ambraziejiškasis ir keltiškasis ritai, tačiau maždaug nuo VIII-IX a. vis labiau įsitvirtino Romos liturginė tradicija, išstūmusi regioninius ritus.
Katalikų liturginės apeigos turi 2 pagr. formas - Mišias ir Liturgines valandas. Šis skirstymas atsirado jau vėlyvoje antikoje, aiškų pavidalą įgijo ~V-VI a. Centrinė visos liturgijos dalis buvo Šv. Mišios, tačiau didesnę dienos pamaldų dalį sudarydavo liturginės valandos. Vid. amžiais nusistojo Mišių kanonas Ir Liturg. valandų tvarka, susiklostė visa liturg. dienos ir metų ciklas, susidarė didžiulis liturginių giesmių korpusas (liturg. giedojimas tapo neatskiriama visų apeigų dalimi). Vid. amžiais katedrose ir vienuolynuose Mišios būdavo laikomos kasdien, itin iškilmingai jas pažymint sekmadieniais ir svarbiausių baž. švenčių metu. Mažesnėse parapijų bažnyčiose Mišios, matyt, laikytos tik sekmadieniais ir švenčių dienomis. Liturg. valandų ciklas susidėjo iš aštuonių pamaldų arba valandų, šių apeigų pagrindas - psalmių giedojimas.
Ir Mišių, ir Liturg. valandų dalis giesmių yra pastovios, kitos keičiasi pagal liturg. metų laiką. Pirmasis liturg. metų ciklas apėmė didžiąsias krikščioniškas šventes (Kalėdas, Tris Karalius, Velykas, Šeštines ir Sekmines) bei jas paruošiantį laiką (adventą ir gavėnią) ir visus sekmadienius. Visoms šioms šventėms ir sekmadieniams skirtos giesmės (drauge su liturginėmis maldomis ir skaitiniais) sudaro vadinamąjį "Temporale"/"Proprium de Tempore" (lot.), arba einamojo laiko ciklą.
Antras didelis ciklas, apimantis giesmes įv. šventųjų (jų dienos minimos ar švenčiamos per visus metus) garbei, vadinamas "Sanctorale". Kaikurios šventės liturginiame kalendoriuje susiklostė dar vėlyvoje antikoje bei ankstyvaisiais vid. amžiais, tačiau daugiausia įv. šventųjų į liturginį kalendorių buvo įtraukta jau brandžiaisiais ir vėlyvaisiais vid. amžiais. Tuo metu atsiradusi šventųjų tipologija (t. y. šventųjų išdėstymas kalendoriuje, jų didesnė ar mažesnė svarba, vienų iškilmingas šventimas, kitų tik paminėjimas ir kt.) galėjo kisti ne tik vyskupystėse, bet ir parapijose ar vienuolynuose. Svarbiausieji šventieji turėjo tik jiems skirtas giesmes surašytas į vad. "Proprium de Sanctis" ciklą. Vis dėl to nemažai giesmių galėjo būti tos pačios (tai pirmiausia pasakytina apie Mišias) įvairiems to paties tipo šventiesiems (kankinių, išpažintojų, mokytojų, mergelių ir kt.). Šios bendros giesmės surašytos "Commune Sanctorum" cikle.
XVI a. vid. Tridento susirinkimas įvykdė vieną svarbiausių Katalikų Bažnyčios istorijoje liturginių reformų - įvedė vieningą liturgiją visose vyskupystėse ir bažnyčiose. Buvo suvienodinti ne tik kalendoriai, bet ir švenčių tipologija bei joms skirtos giesmės, maldos ir skaitiniai. Buvo sudarytas vieningas visai Bažnyčiai Romos mišiolas ir brevijorius. Tokia liturginė tvarka išsilaikė iki pat Vatikano II susirinkimo (1962-1965), po kurio buvo įvykdyta dar viena liturginė reforma. Buvo pertvarkytas liturg. kalendorius, supaprastinta Mišių tvarka (išlaikant esminė struktūrą) ir pakeistas Liturg. valandų šventimas.
Liturginiai metai. Per ištisus metus Bažnyčia nustatytomis dienomis pagarbiai švenčia Kristaus atliktąjį išganymo darbą. Kiekvienoje savaitėje yra vadinamoji Viešpaties diena - sekmadienis, kada minime Kristaus prisikėlimą, kurį kartu su jo palaimintąja kančia sykį per metus iškilmingiausiai švenčiame Velykose. O per ištisus metus atšvenčiame visą Kristaus paslaptį ir paminime šventųjų dienas Įvairiais liturginių metų laikais, kaip nuo seno įprasta, Bažnyčia auklėja tikinčiuosius šventomis sielos ir kūno praktikomis, pamokymais, pamaldomis ir atgailos bei gailestingumo darbais.
[II Vatikano Susirinkimo Liturginė konstitucija "Sacrosanctum Concilium", 102-105 str.]
***
Bažnyčių įrengimas ir išpuošimas Eucharistijai celebruoti
Ištraukos
Eucharistijai celebruoti Dievo tauta dažniausiai renkasi į bažnyčią, o jeigu jos nėra, tai į kitą garbingą ir tokiai didžiai paslapčiai tinkamą vietą. Todėl bažnyčios ar kitos vietos turi būti pritaikytos šventųjų apeigų atlikimui ir aktyviam tikinčiųjų jose dalyvavimui. Be to, šventieji pastatai ir Dievo garbinimui skirti daiktai turi būti tinkami ir gražūs, tikri antgamtinių dalykų ženklai bei simboliai.
Bažnyčia nuolat naudojasi kilia meno pagalba ir priima visų tautų bei kraštų kūrybinius savitumus. Ji stengiasi išlakyti iš praėjusių amžių paveldėtus turtus, kiek reikia pritaikydama juos naujiems reikalavimams, ir skatina kurti naujus, atitinkančius kiekvieno amžiaus dvasią.
Todėl, kviečiant menininkus ir parenkant bažnyčioms jų kūrinius, reikalautina tikro meniškumo, kuris ir tikėjimą bei pamaldumą žadintų, ir vaizduojamąją tiesą bei siekiamąjį tikslą atitiktų.
Kad šventieji pastatai būtų tinkamai statomi, atnaujinami bei įrengiami, visi, kuriuos tai liečia, turi tartis su vyskupijoje esančia Liturgijos ir meno reikalų komisija. Tos komisijos patarimais ir pagalba tegu naudojasi ir vietos ordinaras, kai reikia duoti tuo reikalu nurodymus, tvirtinti naujiems pastatams projektus ar spręsti kitus svarbius tos srities klausimus.
Mišioms susirenkanti Dievo tauta yra vieningo ir kartu hierarchinio pobūdžio, kuris kiekvienoje pamaldų dalyje pasireiškia įvairiais patarnavimais ir veiksmais. Todėl reikia, kad bendrasis šventojo pastato planas atspindėtų jame susirenkančios bendruomenės sandarą, leistų visiems užimti deramas vietas ir padėtų kiekvienam tinkamai atlikti savo funkciją.
Vietos tikintiesiems ir chorui tebus tokios, kad palengvintų jiems aktyviai dalyvauti apeigose.
Visa tai nors ir privalo išreikšti susirinkusiųjų hierarchinį skirtingumą bei pareigų įvairumą, tačiau turi sudaryti ir glaudžią vidinę harmoniją, kurioje aiškiai būtų matoma visos šventosios tautos vienybė. Vietos ir visų daiktų išvaizda bei grožis turi skatinti pamaldumą ir parodyti, kokios šventos paslaptys ten švenčiamos.
Rengiant vietas tikintiesiems, reikia žiūrėti, kad jie galėtų matyti šventąsias apeigas ir jose tinkamai dalyvauti. Jiems turėtų būti suolai (klauptai) arba kėdės. Tačiau paprotys rezervuotis vietas kai kuriems privatiems asmenims yra smerktinas. Kėdės arba suolai (klauptai) turi būti taip įrengti, kad tikintieji juose galėtų lengvai atlikti įvairiose pamaldų dalyse reikalaujamus veiksmus ir nekliudomi ateiti Komunijos.
Reikia stengtis, kad tikintieji galėtų kunigą ir patarnautojus ne tik matyti, bet, naudojant šių laikų technikos įtaisus, ir aiškiai girdėti.
Pagal kiekvienos bažnyčios struktūrą chorui reikia duoti tokią vietą, kad aiškiai būtų matyti, jog jis yra susirinkusios tikinčiųjų bendruomenės dalis ir joje atlieka ypatingą vaidmenį; taigi kad am pačiam būtų paranku atlikti liturginę tarnybą ir kiekvienas jos narys galėtų netrukdomas dalyvauti Mišiose pilnai, tai yra sakramentaliai.
Vargonai kiti teisėtai pripažinti muzikos instrumentai turi būti statomi tokioje vietoje, kad padėtų giedoti chorui ir žmonėms, o jei grojama be giedojimo, kad būtų visų girdimi.
Puošiant bažnyčią, verčiau siekti kilnaus paprastumo, o ne prabangos. Renkantis puošimui reikalingus daiktus, rūpintis, kad jie būtų tikri (ne dirbtiniai), prisidėtų prie tikinčiųjų auklėjimo ir derėtų šventosios vietos kilnumui.
Tinkamas bažnyčios ir jai priklausomų patalpų bei vietų sutvarkymas (įrengimas) turi atitikti mūsų laikų reikalavimus. Taigi reikia rūpintis ne tik tuo, kas priklauso šventųjų apeigų atlikimui, bet ir tuo, kas tikintiesiems teikia reikalingų patogumų ir kas paprastai įrengiama visur, kur tik žmonės reguliariai renkasi.
***
Bažnyčių įrengimas ir išpuošimas Eucharistijai celebruoti
Ištraukos
Eucharistijai celebruoti Dievo tauta dažniausiai renkasi į bažnyčią, o jeigu jos nėra, tai į kitą garbingą ir tokiai didžiai paslapčiai tinkamą vietą. Todėl bažnyčios ar kitos vietos turi būti pritaikytos šventųjų apeigų atlikimui ir aktyviam tikinčiųjų jose dalyvavimui. Be to, šventieji pastatai ir Dievo garbinimui skirti daiktai turi būti tinkami ir gražūs, tikri antgamtinių dalykų ženklai bei simboliai.
Bažnyčia nuolat naudojasi kilia meno pagalba ir priima visų tautų bei kraštų kūrybinius savitumus. Ji stengiasi išlakyti iš praėjusių amžių paveldėtus turtus, kiek reikia pritaikydama juos naujiems reikalavimams, ir skatina kurti naujus, atitinkančius kiekvieno amžiaus dvasią.
Todėl, kviečiant menininkus ir parenkant bažnyčioms jų kūrinius, reikalautina tikro meniškumo, kuris ir tikėjimą bei pamaldumą žadintų, ir vaizduojamąją tiesą bei siekiamąjį tikslą atitiktų.
Kad šventieji pastatai būtų tinkamai statomi, atnaujinami bei įrengiami, visi, kuriuos tai liečia, turi tartis su vyskupijoje esančia Liturgijos ir meno reikalų komisija. Tos komisijos patarimais ir pagalba tegu naudojasi ir vietos ordinaras, kai reikia duoti tuo reikalu nurodymus, tvirtinti naujiems pastatams projektus ar spręsti kitus svarbius tos srities klausimus.
Mišioms susirenkanti Dievo tauta yra vieningo ir kartu hierarchinio pobūdžio, kuris kiekvienoje pamaldų dalyje pasireiškia įvairiais patarnavimais ir veiksmais. Todėl reikia, kad bendrasis šventojo pastato planas atspindėtų jame susirenkančios bendruomenės sandarą, leistų visiems užimti deramas vietas ir padėtų kiekvienam tinkamai atlikti savo funkciją.
Vietos tikintiesiems ir chorui tebus tokios, kad palengvintų jiems aktyviai dalyvauti apeigose.
Visa tai nors ir privalo išreikšti susirinkusiųjų hierarchinį skirtingumą bei pareigų įvairumą, tačiau turi sudaryti ir glaudžią vidinę harmoniją, kurioje aiškiai būtų matoma visos šventosios tautos vienybė. Vietos ir visų daiktų išvaizda bei grožis turi skatinti pamaldumą ir parodyti, kokios šventos paslaptys ten švenčiamos.
Rengiant vietas tikintiesiems, reikia žiūrėti, kad jie galėtų matyti šventąsias apeigas ir jose tinkamai dalyvauti. Jiems turėtų būti suolai (klauptai) arba kėdės. Tačiau paprotys rezervuotis vietas kai kuriems privatiems asmenims yra smerktinas. Kėdės arba suolai (klauptai) turi būti taip įrengti, kad tikintieji juose galėtų lengvai atlikti įvairiose pamaldų dalyse reikalaujamus veiksmus ir nekliudomi ateiti Komunijos.
Reikia stengtis, kad tikintieji galėtų kunigą ir patarnautojus ne tik matyti, bet, naudojant šių laikų technikos įtaisus, ir aiškiai girdėti.
Pagal kiekvienos bažnyčios struktūrą chorui reikia duoti tokią vietą, kad aiškiai būtų matyti, jog jis yra susirinkusios tikinčiųjų bendruomenės dalis ir joje atlieka ypatingą vaidmenį; taigi kad am pačiam būtų paranku atlikti liturginę tarnybą ir kiekvienas jos narys galėtų netrukdomas dalyvauti Mišiose pilnai, tai yra sakramentaliai.
Vargonai kiti teisėtai pripažinti muzikos instrumentai turi būti statomi tokioje vietoje, kad padėtų giedoti chorui ir žmonėms, o jei grojama be giedojimo, kad būtų visų girdimi.
Puošiant bažnyčią, verčiau siekti kilnaus paprastumo, o ne prabangos. Renkantis puošimui reikalingus daiktus, rūpintis, kad jie būtų tikri (ne dirbtiniai), prisidėtų prie tikinčiųjų auklėjimo ir derėtų šventosios vietos kilnumui.
Tinkamas bažnyčios ir jai priklausomų patalpų bei vietų sutvarkymas (įrengimas) turi atitikti mūsų laikų reikalavimus. Taigi reikia rūpintis ne tik tuo, kas priklauso šventųjų apeigų atlikimui, bet ir tuo, kas tikintiesiems teikia reikalingų patogumų ir kas paprastai įrengiama visur, kur tik žmonės reguliariai renkasi.
***
